Su C.McGregoru lyginamas H.Vikšraitis: apie stilių, sportą kluone ir pergalę, dovanojusią žmoną

Lūžusi nosis, praskeltas antakis, treningai, „daužta“ galva – toks visuomenėje įsigalėjęs kovotojo įvaizdis. Tačiau 25-erių metų Henrikas Vikšraitis laužo visus stereotipus. Išskirtinį stiliaus pojūtį turintis vaikinas kovinio sporto gerbėjus stebina ne tik pergalėmis, bet ir išvaizda. „Kiekvienas vyras save turėtų pateikti kaip tvarkingą, pasitempusį, mandagų džentelmeną“, – įsitikinęs jis.
Iš Gražiškių kaimo Vilkaviškio rajone, netoli Vištyčio ežero, kaip mėgsta nurodyti pats Henrikas, kilusio kovotojo vaikystė nebuvo rožėmis klota. Vaikino šeimai teko kęsti nepriteklių. O ir pirmosios jo bokso treniruotės vyko ne išpuoselėtoje sporto salėje, bet tvarto priestate ar ant sukrypusių vaikų darželio salės grindų. Išvykusį mokytis į Vilnių jaunuolį daržovėmis rėmė teta, padėjo, kiek galėjo, draugai. Galiausiai jis tvirtai įsikabino į ringo virves ir ėmė skintis kelią į pripažinimą. Purvinus vaikystėje drabužius pakeitė solidūs kostiumai, nemokėjimą kontroliuoti jėgos – susivaldymas ir meilė šeimai. Būtent sportas jam dovanojo ir mylimą žmoną.

– Henrikai, papasakokite, kaip susipažinote su būsima žmona Akvile? Kuo ji sužavėjo?
– Tai nutiko prieš ketverius metus Tauragėje vykusiame kovų turnyre „SWAT“. Pamenu, kovojau vakaro pagrindinėje kovoje prieš šiuo metu gerai visiems žinomą techniškąjį Sigitą Gaižauską. Akvilė stebėjo tą turnyrą, nes tėtis ją atsivedė. Žinote, Tauragėje nėra daug pramogų. Kovą laimėjau. Kas ten žino, kaip būtų buvę, jei būčiau pralaimėjęs: gal dabar Sigitas turėtų žmoną, o ne aš (nusijuokia).
Akvilė sužavėjo paprastumu ir, žinoma, savo grožiu. Turi seserį dvynę, bet aš vis tiek gavau gražesnę (vėl nusijuokia). Pasipiršau jai visiškai paprastai: be jokių paryžių ir restoranų – lankant jos tėvus Tauragėje. Man buvo malonu, nes jai tai buvo visiškai netikėta. Gal ir tikėjosi kažko įspūdingesnio, bet svarbiausia, kad piršlybos buvo nuoširdžios. Aš paprastas vaikis iš Vilkaviškio rajono – nieko įmantriau ir nesugalvojau (šyptelėjo). Susituokėme 2015 m. rugpjūčio 8 d. Buvo bene karščiausia vasaros diena – svilino gal 40 laipsnių karštis. Vestuvės, nors ir kuklios, bet buvo įsimintinos. Šventėme kelias dienas ir dar ilgai kalbėjomės.

– Daugelis moterų taip jaudinasi dėl savo ringe kovojančių vyrų, kad negali stebėti kovų. Akvilė viena iš tų moterų?
– Juk per kovas ir susipažinome. Akvilei patinka tai, kas patinka man. Ji kiekviename žingsnyje palaiko, verčia eiti tik pirmyn, net kai ir pats savimi netikiu. Susitaiko su manimi pavargusiu, suirzusiu, kartais kenčiančiu skausmą. Nepamenu, kad žmona būtų praleidusi nors vieną mano kovą. Kai gimė dukrytė Emilė, tai ir ji keliavo su mama į „Siemens“ areną. Tuo metu jai tebuvo 3 mėn. Mažylė labai protinga, domisi viskuo, stengiasi patikti tėvams ir įtikti. Aišku, kaip ir visi vaikai, turi šiek tiek ožiukų, bet tėvai labai ją myli.

– Jūsų šeima sportiška?
– Žmona labai myli sportą, tik jai nelabai tam lieka jėgų, nes mūsų dukrytė – nesibaigiančios energijos užtaisas. Keliaujam su ja visur. Ir visur tenka pavargti. Mums, bet ne jai (juokiasi). Tad su ja kartu sportuojame ir mes. Visai nesenai teko apsilankyti gimnastikos užsiėmimuose vaikams. Emilytei visai patiko. Ji labai mėgsta baseiną: ten gali turkštis ilgai. Jau išmoko vaikščioti stabiliai iki kaklo pripiltame baseine, plaukti „šuniuku“.

– Studijuojate, sportuojate, ruošiatės kovoms, dirbate treneriu, esate vyras ir mažos mergytės tėtis – kaip viską spėjate?
– Studijuoju antrame magistrantūros kurse. Smagu, kad dėstytojai per daug nespaudžia, bet ir aš stengiuosi jų nenuvilti. Daug laiko atima sportas – treniruotės vyksta dukart per dieną. Laikausi griežto režimo: miegoti laiku, maitintis sveikai, jokio alkoholio. Ir niekam nesvarbu, ar tau kažką skauda, ar turi traumą, ar iškilo kitų reikalų, o gal šiaip nenori eiti į treniruotę. Džiugu, kad toks jausmas manęs neaplanko (šypteli). Kiek įmanoma, stengiuosi daugiau padėti žmonai, nes ji taip pat studijuoja magistrantūroje. Praleidžiu daug laiko su dukrele, stengiuosi išmokyti ją ko nors naujo, siekiu kartu patirti kažką neatrasto. Nesenai įsigijau kalytę Pepę. Bet kai pamatau, kokia dukra laiminga, tai randu laiko dar ir augintinei (šypteli). To ir trūksta – daugiau laiko savo trims mylimoms moterims. Pomėgių, deja, tenka atsisakyti – nepakanka paroje laiko. Mėgstu patinginiauti, paskaitinėti ar pažiūrėti kokį serialą. Gaila, baigėsi „Game of Thrones“ (nusijuokia).
– Pakalbėkime apie tai, kas užima bene daugiausia jūsų laiko – sportą. Kada susidomėjote kovomis ringe ir kodėl? Kas patraukė tokio grubaus ir pavojingo užsiėmimo link?
– Šiuo sportu, manau, domisi visi jauni berniukai. Linkiu kiekvienam jaunuoliui pamėginti, nes, tik atėjęs į sporto salę, palankęs kikboksą, boksą ar kitą dvikovinę sporto šaką, supranti, jog konfliktų geriau reikia vengti. Net ir nekalčiausiai atrodantis asmuo gali būti gerai treniruotas ir mokantis apsiginti. Salėje visi dalijasi patirtimi, mokosi ir išlieja pyktį ant bokso kriaušių, dėl to gatvėje, mokykloje ar kur kitur pykčio lieka daug mažiau. Į šį sportą mane atvedė geras draugas Edgaras Jankauskas. Jis buvo man kaip pavyzdys: negerdavo, sportuodavo, kitaip sakant, buvo kietas. Kaime trūkdavo pramogų, tad tekdavo susigalvoti ką veikti patiems. Su bendraamžiais žaisdavome futbolą, krepšinį. Kartą, kai man buvo gal 11 ar 12 metų, Edgaras pasikvietė į darželio salę: pamėginome boksuotis su pusiau suplyšusiomis didelėmis iš arklio plaukų pagamintomis pirštinėmis. Parketlentės ten buvo nesutvarkytos, tad, netinkamai pastačius koją, galima buvo stipriai susižeisti. Tai mūsų nesustabdė. Suprantama, jog pirmieji smūgiai sekėsi nekaip. Vėliau prisitaikiau ir ėmė patikti.Palengva pradėjau „duoti malkų“ vyresniems, nors visa mano technika buvo tik smūgiuoti, nesvarbu, kaip ir kur, tik smūgiuoti ir gintis pakėlus rankas prie galvos. Po kiek laiko sulaukėme geresnių pirštinių. Atsinešdavau jas į mokyklą – kovodavome choreografijos salėje. Buvome šiek tiek apsiskaitę: gulinčio nemušdavome. Galų gale likau vienas, nes niekas su manimi boksuotis nenorėjo. Jėgų kontroliuoti dar nemokėjau, o gal ir nenorėjau. Beliko boksuotis kaime su kriauše, kadangi Edgaras mokėsi Edukologijos universitete, užsiiminėjo kikboksu. Jis pasisemdavo patirties per treniruotes, o grįžęs perteikdavo žinias man. Sportuodavome sodelyje, kriaušę prisirišę prie medžio. Po kojomis – galybė grumstų, tačiau traumų pavyko išvengti. Jeigu lydavo, sportuodavome „kluone“ – tvarto priestate, kur laikėme šieną. Baigęs 10 klasių, išvykau mokytis į Vilnių. Įstojau į profesinę mokyklą – Vilniaus statybininkų rengimo centrą. Ten man nereikėdavo mokėti už nakvynę, dar gaudavau 60 litų stipendiją. Pragyventi sekėsi sunkiai, tačiau padėdavo draugai ir Širvintose gyvenanti teta, kuri gausiai pridėdavo man bulvių, obuolių ir kitų konservuotų gėrybių. Žinoma, pusryčiams, pietums ir vakarienei valgyti bulves neatrodė panašu į sportininko režimą, tačiau neturėjau kito pasirinkimo.Netrukus pirmą kartą lipau į ringą. Tai buvo įsimintiniausia kova gyvenime – po jos „pagavau kablį“. Pamenu, kaip šiandien, kai žengiant į ringą užgrojo AC/DC gabalas „TNT“. Kovojau be šalmo, su kojų apsaugomis. Laimėjau ir prasidėjo varžybų maratonas. Nors pinigų pragyvenimui labai trūko, sugebėdavau jų susitaupyti. Kai pasitaikydavo proga, dirbdavau, kad galėčiau iškeliauti į turnyrus kaimyninėse šalyse. Svetimuose ringuose taip pat skyniau pergales. Pamažu gyvenimas ėmė gerėti.
Baigiau 12 klasių, įstojau į Lietuvos edukologijos universitetą, kuriame už gerą mokymąsi gaudavau nemažą 400 litų stipendiją. Vėliau sutikau Akvilę, ryžausi magistrantūros studijoms. Ir niekuomet nenustojau skinti pergalių. Nors ir kaip buvo sunku, nenorėčiau keisti nieko.
– O kas jums sunkiausia kovų pasaulyje?
– Svorio metimas, kadangi labai myliu maistą. Tikriausiai vaikystėje jo buvo mažai, tai stengiuosi dabar atsigriebti (nusijuokia). Žmona prigamina visokių skanėstų, tad sunku atsispirti neparagavus to ar ano. Ir tai atsiliepia pasiruošimo kovai pabaigoje. Tuomet tenka gerokai susiimti. Manau, dauguma kovotojų žino, apie ką kalbu (šypteli).
– Jūsų sąskaitoje – apie 120 kovų, iš kurių profesionalios – 43. 36 kartus iš tų profesionalių kovų šventėte pergalę. 8 kartus priešininką pasiuntėte į nokautą. Tikriausiai kaupiant patirtį netrūko ir nuotykių ringe ar šalia jo?
– Netrūko. Prisimenu Latvijos kikbokso čempionatą, kurį laimėjau. Čempionatai vyksta 2–3 d., priklausomai nuo dalyvių skaičiaus. Pirmą dieną laimėjau kovą prieš latvį ir buvau ramus iki paskutinės dienos, nes pakliuvau tiesiai į finalą, kadangi mano svorio kategorijoje tebuvo 4 žmonės. Antrą dieną, žinodamas, kad nereikės kovoti, nepasiėmiau net krepšio su inventoriumi. Atsimenu, sėdžiu, žaidžiu „Candy crush“, kai staiga išgirstu savo vardą ir kvietimą į ringą. Susižvalgėme su komandos nariais ir treneriais. Teisėjai paklausė: „Kovosi ar ne?“ Gal per 2 min. nusirengiau, draugai padėjo užsidėti reikiamą inventorių, kuris buvo ne mano. Atrodžiau kaip „transformeris“. Vieni dėjo kojų apsaugas, kiti pirštines, bandažas buvo per mažas, kapą davė draugas – ji buvo per didelė, bet be jos kovoti negalėjau. Be jokio apšilimo išėjau į ringą. Dar pirmame raunde varžovo treneris metė baltą rankšluostį į ringą ir nutraukė kovą, nes pataikiau daug tikslių smūgių. Pamenu, visa salė juokėsi iš šito įvykio, o mes lig šiol neužmirštame.
– Stebint jūsų kovas susidaro įspūdis, kad ringe nejaučiate jokios įtampos. Rodos, esate savo vietoje ir mėgaujatės tuo, ką darote. Dažnai varžovui primenate savo sąlygas. Jūsų kovos būdą galima pavadinti elegantišku. Kaip pats apibūdintumėte savo, kaip kovotojo, stilių?
– Nesureikšminu kovų kaip išskirtinio įvykio. Gal tai ir padeda man tiek daug nesijaudinti. Pagrindinis mano arkliukas yra rankų technika, tačiau nevengiu varžovus pagąsdinti ir kojų smūgiais. Mėgstu priešininką „spausti“, primesti jam savo kovos ritmą ir dominuoti ringe. Firminis veiksmas – apatiniai smūgiai rankomis, nes jais kiekvienam varžovui pridarau žalos. Asmeniškai man dvikovinis sportas yra gražus dėl pačių kovotojų: jie visi išskirtiniai, individualios asmenybės. Gali ploti kokiam, net vardo jo nežinodamas ar pirmą kartą matydamas. Tokią pagarbą reikia užtarnauti savo asmenybe, įgūdžiais ir gerais poelgiais. Koks mano tikslas šiame sporte? Norėčiau, kad žmonės prisimintų už tai, jog esu tvirtas, garbingas kovotojas, mylintis šeimą. Dėl tokio įvertinimo turėsiu pasistengti.

– Esate lyginamas su ekscentriškuoju, vienu populiariausių šiuo metu kovotojų pasaulyje airiu Conoru McGregoru. Ką pats apie tai manote?
– Pravardės kol kas dar nesu gavęs, tačiau išties ne vienas lygina mane su Conoru. Nežinau kodėl. Gal dėl barzdos. Nors ją turiu tikrai ilgiau nei jis. Vieni sako, kad esu labai panašus į jį, kiti teigia, kad stilius panašus į jo.

– Išties, jūs, kaip ir jis, mėgstate spaudos konferencijose, svėrimuose pasirodyti vilkėdamas kostiumus, marškinius, lakinius batus. Nesvetimas jums ir humoro jausmas. Tikriausiai labiausiai jus gerbėjai ir atskiria dėl savitos išvaizdos. Turite savo stiliaus akcentą? Galbūt kokį aksesuarą, be kurio nežengiate iš namų?

– Labai mėgstu klasikinį stilių ir gražiai sušukuotus plaukus – patinka išsiskirti. Na, o tokio kaip aksesuaro neturiu. Gal barzda būtų mano aksesuaras. Turiu ją jau trejus metus. Auginu kaip augintinį. Maitinu aliejukais, patrumpinu, pašukuoju, nuvedu pas profesionalus patvarkyti (juokiasi). Jei dabar nusiskusčiau, tai būtų keista visiems, o kai kurie gal net neatpažintų. Ji – įvaizdžio dalis, dėl to ją nuolat reikia prižiūrėti ir puoselėti. Svarbiausia, kad mano šeimai tai netrukdo, ir netgi labai patinka. Emilytei dažnai pakutenu padukus.

– Bet kovotojo sukurtas įvaizdis visuomenėje visai kitoks: neišsimokslinęs karštakošis peštukas su lūžusia nosimi, praskeltais antakiais, randais, treningais ir be krumplių. Ar išties daugelis dvikovinio sporto pasaulio atstovų yra būtent tokie – nusispjovę į stilių ir madą? Galbūt kai kurie, pratę prie sportinių kostiumų, jus išvadina dabita?
– Mūsų sporto šaka yra individuali ir kiekvienas yra savaip kitoks. Aš stengiuosi paneigti tuos įsisenėjusius kovotojo stereotipus: nesu treninginis plikis. Gal pasirodys keista, bet reikalai su stiliumi tarp Lietuvos kovotojų tikrai nėra blogi. Kiekvienas save turėtų pateikti kaip tvarkingą, pasitempusį, mandagų džentelmeną. Kovotojai dažniausiai vienas kito pašiepti nesistengia, nebent yra kažkokių asmeninių tarpusavio nesutarimų.
– Tatuiruotė – dar vienas jūsų stiliaus akcentas?
– Tatuiruotė tikrai nėra stiliaus dalis, veikiau ji pažymi mano pasikeitusio gyvenimo etapą. Tai sporto klubo logotipas, kuris man susijęs su draugais, kurie pagelbėjo, kai buvo sunku, su veikla, kuri padėjo išbristi iš sunkios vaikystės. Ji primena, kad mes – vienas kumštis.

– Ar nuo pat vaikystės domėjotės tuo, kaip atrodote? Mėgdavote išsišokti?
– Kaip jau minėjau, mano vaikystė buvo sunki. Tikrai negalvojau apie stilių. Svarbiausia buvo, kad turėčiau nesuplyšusių drabužių, su kuriais galėčiau eiti į mokyklą. Ir tai tie drabužiai ne visada buvo švarūs. Kadangi jausdavau pinigų, daiktų ir maisto stygių, mokykloje tekdavo patirti visko, bet aš mokėdavau pastovėti už save.

– Ar dažnai sulaukiate pagyrimų dėl to, kaip atrodote? Ar pats pagiriate kitų, ypač svetimų, žmonių išvaizdą?

 

– Dažnai pagyrimų sulaukiu tik iš pažįstamų ir draugų, o aplinkiniai dažniausiai nužvelgia žvilgsniu. Giria šukuoseną, nes „Woxx Barbers“ meistrai padeda įvairiai suderinti plaukus su barzda. Spaudos konferencijose neretai sulaukiu komplimentų dėl drabužių. Pats komplimentus sakau dažnai. Jei kažkas tikrai gerai atrodo, net paklausiu, kur pirko drabužius ar batus. Žinoma, daugiausia komplimentų iš manęs susilaukia panelės, nes jos juk labiausiai stengiasi gražiai atrodyti.
– Ar būti stilingu Lietuvoje lengva? Netrūksta čia originalių drabužių parduotuvių?
– Vaikystėje madų nesivaikiau, nes neturėjau tam galimybių, tačiau dabar turiu pilną spintą gražių drabužių. Tiesa, madų ir toliau nesivaikau. Mėgstu klasikinį stilių, kuris visada pabrėžia rimto ir tvirto vyro įvaizdį. Patinka tai, kas labai seniai buvo madinga. Kaip dabar sakoma, kas jau seniai nebemadinga, dabar grįžta į madą.

Anksčiau drabužius įsigydavau „Akropolyje“ ir tose parduotuvėse, kuriose dirbdavo mano žmona. Laukdavau akcijų. Dabar visus drabužius siunčiuosi iš JAV – palyginti su Lietuva, kainų skirtumas akivaizdus. Kiek išleidžiu stiliui? Net nežinau. Būna, kad perku kokius marškinius ar liemenę su skaudančia širdimi, nes gaila tiek mokėti (juokiasi). Batams yra tekę išleisti per 200 eurų. Bet dažniausiai žmona, kuri yra mano stiliaus patarėja, aptinka drabužius gana patraukliomis kainomis. Nors gyvenu Vilniuje, visgi esu grynas suvalkietis (juokiasi).
– Mėgstamiausias jūsų daiktas spintoje? Yra tokių drabužėlių, su kuriais nesiskiriate jau ilgus metus?
– Labai mėgstu marškinius. Juos gaunu dovanų nuo žmonos, pats perku, o jei jie man labai patinka, galiu nešioti ne vienus metus, kai tinkamai suderinu. Ar siuvuosi drabužius? Siuvėjo paslaugų prireikia retai, nes esu standartinio kūno sudėjimo – daug kas tinka.
– Kiek kostiumų kabo jūsų spintoje?
– Kostiumų turiu tik keletą. Labiau renkuosi dėvėti marškinius ir kelnes. Ir avėti gražius batus, kurių turiu tikrai nemažai. Žmona pasirūpina, kad jie visi tilptų į spinteles.

– Bet daugeliui vyrų dėvėti kostiumą – tikrų tikriausia kančia.
– Kostiumas tikrai nevaržo, nebent jis prastas ir tau tenka dėl to kompleksuoti. Žinau, nes teko vaikystėje pabūti ir su per dideliu, ir su netinkamu. Kostiumas suteikia vyriškumo ir priverčia tave labiau pasitikėti savimi. Tačiau jis turi tikti ir patikti.
– Ar yra tai, ko pats niekada nedėvėtumėte? Išskirkite tris dalykus, kurių kiekvienas vyras turėtų atsikratyti?
– Pirmas vaizdinys, šovęs į galvą – vyriškos basutės su vos ne iki kelių užmautomis kojinėmis ir ilgais, žemiau kelių siekiančiais bridžiais. Antras – mokasinai su ilgomis kojinėmis. Trečias – marškinėliai po klasikiniais marškiniais ar gražiu megztiniu. Kai kaklas atviras, o marškinėliai vos ne ant kaklo. Kiekvienas vyras savo spintoje turėtų turėti gražius prižiūrėtus batus, tvarkingas išlygintas kelnes ir, žinoma, stilingus marškinius.
– O ar jūsų žmonai svarbus yra stilius? Ar pamenate, ką ji vilkėjo per pirmąjį jūsų pasimatymą? – Mano žmona nėra stiliaus auka. Ji mėgta paprastą, kasdienišką stilių. Nepatinka jai puoštis ir

 

 

 

 

vaikščioti kiekvieną dieną „kaip į šventę“. Man patinka paprastos ir savo natūralumu žavinčios moterys. Tad ir jų apranga turi būti per daug neiššaukianti. Tiesiog tvarkinga bei stilinga.
Žmona per pirmąjį mūsų susitikimą dėvėjo juodas aptemptas odines kelnes ir baltus laisvus marškinius, tikrai neprisiminsiu batų (nusijuokia).
– Jūsų mažajai – vieni metukai ir 10 mėnesių. Ji jau žino, ką reiškia būti stilingo tėčio dukrelė? Turi savo nuomonę apie tai, ką nori dėvėti, o ko ne?
– Žmona mėgsta pirkti drabužėlius dukrytei, tačiau jos sesuo turi vaikų siuvimo liniją „JaJa Kids“. Tad mūsų mažoji būna aprengta nuo galvos iki kojų. O avalynę dažnai siunčiamės iš užsienio. Arba sulaukiame akcijų Lietuvoje. Emilė mėgsta šokti, o ypač kai yra su suknele. Dažniausiai ji pyksta ant drabužių ir, grįžusi į namus, nori kuo greičiau nusirengti. Ypač ji pyksta ant kojinių (nusijuokia).