Į MMA narvą pergale sugrįžęs S.Maslobojevas įvertino skandalingąjį C.McGregorą: „Paspringo kąsniu“

Po septynerių metų pertraukos į MMA pasaulį penktadienio vakarą sugrįžęs geriausias Lietuvos kikboksininkas S.Maslobojevas prieš sugrįžimo kovą šou nerengė. Suprasdamas, kad mina ne itin pažįstamu keliu, buvo atsargus ir susikaupęs: visko gali nutikto. Tačiau nutiko tai, kas ir visuomet – Kuvalda įveikė dar vieną varžovą ir pakėlė publiką ant kojų. Tiesa, pergalės skonis šįkart buvo kiek kitoks.

Į MMA narvą S.Maslobojevas-Kuvalda sugrįžo vedamas vilties tapti universaliu kovotoju. Juk tik išmetus save iš komforto zonos, imama tobulėti. Dar ketvirtadienį buvo manoma, kad Sergejus kovos su baltarusiu, tačiau paskutinę akimirką varžovas netikėtai pasikeitė – juo tapo moldavas Nicolai Garbuzas. Apie tai lietuvis sužinojo tik prieš pat dvikovą – Vilniaus „Siemens“ arenos rūbinėje. Vis dėlto, netikėtas pokytis iš vėžių neišmušė: Sergejus žengė į narvą, kuriame užtruko mažiau nei 3 minutes. Smūgių kruša keliu ir rankomis – dvikova baigta dar viena Lietuvos žvaigždės pergale.

„Jaučiuosi įspūdingai. Debiutas MMA narve superinis. Gaila tik, kad Tomo (po Sergejaus kovojęs sunkiasvoris Tomas Pakutinskas – aut. past.) teko praleisti kovą. Džiaugiuosi, kad susirinko ta pati publika, kuri ateina manęs palaikyti bušido kovose.

Neapleido“, – pakalbintas iškart po dvikovos, džiūgavo S.Maslobojevas. Pasak jo, sugrįžti į MMA po dešimtmečio pertraukos – tas pats, kaip pirmą kartą kovoti. Kovotojas prisipažino užmiršęs imtynių techniką, distancijos laikymo subtilybes.

„Matėte, pats griuvau į priekį. Leidau varžovui mane pargriauti. To neturėjau daryti. Bet čia patirtis“, – patikino Kuvalda.

– Kaip vertinate savo sugrįžimą į MMA pasaulį?

– Buvau kiek nuliūdęs, kad parkritau į priekį. Kad leidau varžovui mane pargriauti. Įsivaizduoju, kad ir treneris buvo nuliūdęs. Jo akytės buvo labai liūdnos, kai mus pakėlė nuo grindų. Atsisukau į jį, o treneris: „Tik nekrisk“.

– Bijojote kovos parteryje?

– Treneris bijojo. O aš bijojau jį nuvilti. Jis ne tik mano treneris, jis geriausias mano draugas. Draugas draugo nenori nuvilti. Aš parterio nebijau. Žinoma, nesu jame asas. Toli gražu. Bet imtyniauti galiu. Faktas, kad žmonės susirinko pamatyti stovėsenos, smūgių, įspūdingo dinamiško veiksmo. Aš norėjau tai dovanoti.

– Kokios dvikovos pabaigos tikėjotės? Koks buvo paruoštas kovos planas?

– Tikrai tikėjausi laimėti. Po to, kai varžovas pargriovė, buvau susimąstęs sekundei, kaip ką daryt. Bet jis labai gerai mane prispaudė, neleido jokių veiksmų atlikti. Kai pastatė mus ant kojų, supratau, kad reikia man dabar baigti šią kovą. Spausti jį smūgiais. Arba pavyks, arba jis vėl mane pargriaus ant grindų. Ačiū Dievui, gavosi. – Laužimo veiksmo nebuvo planuose?

– Why not? („Kodėl ne“ – liet. k.). Jei pažiūrėtumėte mano MMA kovas prieš dešimt metų, tai didžioji dalis jų baigtos laužimo veiksmais. Kaip ir kovoje: ne tiek smagu pataikyti priešininkui į galvos sritį ir į nokdauną jį pasiųsti, kiek pataikyti į kepenis. Kai į galvą pataikai, varžovui neskauda. Tiesiog nieko nesupranti – nesvarumo būsenoje esi. O kai pataikai į kepenis, žmogus viską supranta, bet padaryt nieko negali. Taip pat yra ir su smaugimais ar laužimais. Atrodo, viską gali, viską supranta, priešinasi, bet nieko negali padaryti. Arba oro trūksta, arba skauda labai. Tenka pasiduoti. Reikia per save perlipti, per savo ego – kaip asmens, kaip kovotojo. Juk reikia pasiduoti.

– Jaudinotės prieš šį debiutą labiau nei bet kada? – Buvo šiek tiek jaudulio. Kaip pirmą kartą. Ir tos pirštinės, atrodo, kiauros kažkokios. Pats galiu sau šortus užsidėti. Nereikia prašyti trenerio, kad pataisytų (šyptelėjo).

– Kaip vertinate savo staiga pasikeitusį priešininką? Ar jis kuo nustebino? Regis, buvote nusiteikęs kuo greičiau nokautuoti varžovą.

– Šiaip aš šoke buvau. Vakar nespėjo mano priešininkas atvykti į svėrimų ceremoniją, o šiandien arenoje žvelgiu į sąrašą, norėdamas išsiaiškinti, kelinta mano kova bus, o, žiūriu, kad kita pavardė varžovo. Anonsuotas buvo visai kitas priešininkas. Įvedžiau pavardę į „Google“, atrandu, kad jis kikbokso kovų turėjęs. Pamaniau, kad stovėsenoje dvikova vyks. O jis ėmė mane ir pagriovė. Toks netikėtumas. Pasimečiau truputį tą akimirką. Bet aš ruošiuosi ne kovoti prieš kažkokį priešininką, ruošiu save, save tobulinu. Maniau, užspausiu priešininką, prispausiu prie narvo ir nebepaleisiu

– parodysiu, kas čia yra kas. Bet, kaip minėjau, nustebino jis mane.

– Po kovos apsikabinote savo varžovą.

– Visuomet apsikabinu varžovus. Parodau pagarbą jiems. Kiekvienas žmogus, išėjęs prieš mane kovoti, vertas pagarbos. Ar treniruotėse, ar varžybose. Nesvarbu, kiek kovų turi – tris ar tris šimtus tris. Visi kovotojai verti pagarbos. Tai ir vienija mus, kovotojus. Tai pagrindas. To negalima pamiršti. Ypač naujokams, kurie ateina į sporto salę ir bando parodyti, kokie jie yra kieti – gatvėje su kuo yra susimušę.

– Ar ši kova įkvėps užsibūti MMA pasaulyje? Pamatysime Sergejų vėl narve? Ir kaip derinsite kikbokso ir MMA kovas?

– Galima diskutuoti ilgiau. Priėmė juk kikboksą į olimpiadą. O tai – viena iš mano vaikystės svajonių, kai dar sunkiąją atletiką lankiau. Kodėl mečiau? Nes supratau, kad su mano kūno sudėjimu olimpinio aukso nepaimsiu. O kiek važiuodavau į čempionatus pasaulio, su medaliais grįždavau. Tad galima tikėtis, kad dabar yra šansų su kikboksu. Bet nežinau, kokia yra amžiaus riba: ar iki 36-erių metų, ar iki 40-ties. Jei iki 40-ties, galbūt dar spėsiu. Žinoma, nebūsiu toks vikrus ir greitas, bet pabandyti

– kodėl gi ne? Todėl kikbokso ringo tikrai apleisti nesinori. Jau toks nukeliautas kelias ir dar galima sudrebinti pasaulį tikrai. Smagu save mesti ir į nepatogią padėtį. Išeiti iš komforto zonos ir kovoti MMA kovose. Why not? („Kodėl ne?“ – liet. k.). Mane velka tas dalykas – tobulėti. Prieš varžybas aš specialiai važiavau į Marijampolę, į oro uostą, kad iššokčiau su parašiutu.

Iš pradžių juokiausi iš tų žmonių, kurie nuvažiuoja ir ima bijoti. O kai kilau lėktuvu, pats save pagavau bijant: „Ką aš čia darau? Juk galėjau būti apačioje. Kam aš čia ką įrodinėju?“. Kai nusileidau, tik tuomet supratau, kad ką tik iššokau. Save išmečiau iš komforto zonos.

Po kiekvieno tokio karto tobulėji kaip žmogus, asmenybė. Tas mane labiausiai žavi. Kovos menuose, gyvenime. Tai laiko mane sporte.

Šaltinis:  15min.lt